Norint pateikti būtent Jums aktualią informaciją, šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies). Tęsdami naršymą Jūs išreiškiate sutikimą dėl slapukų įrašymo. Plačiau apie slapukų naudojimą skaitykite čia

Gerai

Kodėl sutartyse reikia apibrėžti pelno ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimą?

2018-11-05
Evaldas Jakštas
www.teisespartneris.lt teisininkas
 
Kodėl sutartyse reikia apibrėžti pelno ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimą?
 
Pinigus skolina tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Vieniems pinigų skolinimas ir finansavimo sandorių sudarymas yra jų verslas, kiti pinigus skolina pavieniais atvejais, tačiau visi kreditoriai tikisi, kad paskolinti pinigai atneš jiems sutartą pelną. Tyrimai rodo, kad  apie 19 proc. verslų ir apie 25 proc. namų ūkių linkę nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Dėl šios priežasties kreditoriai dažnai yra priversti nutraukti finansavimo sandorius ir paskolintus pinigus išsiieškoti priverstine tvarka.
 
Teismai nesutaria, kaip skaičiuoti palūkanas
 
Lietuvos teismų praktikoje iki šiol nėra vieningos nuomonės, ar kreditorius, vienašališkai dėl finansavimo gavėjo (skolininko) kaltės nutraukęs finansavimo sandorį, turi teisę toliau skaičiuoti pelno palūkanas, jeigu dėl tokių palūkanų skaičiavimo šalys iš anksto buvo susitarusios pačiame finansavimo sandoryje. Finansavimo sandoriu laikomos sutartys, kuriose įstatymas suteikia teisę šalims susitarti dėl pelno palūkanų skaičiavimo, pavyzdžiui, paskolos, banko indėlio, banko sąskaitos, taip pat kitos sutartys, kuriose pelno palūkanų skaičiavimą reglamentuoja specialieji įstatymai (pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymas).
 
Dalis Lietuvos teismų linkę pelno palūkanų skaičiavimą po vienašališko finansavimo sandorio nutraukimo prilyginti sutartinės civilinės atsakomybės taikymui. Laikomasi nuomonės, kad neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos pelno palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki finansavimo sandorio pabaigos. Tačiau, ar tokia teismų pozicija yra pagrįsta ir teisinga? Ar šiuo atveju nėra painiojamos palūkanų funkcijos?
 
Palūkanų sąvoka nėra apibrėžta
 
Norint atsakyti į šiuos klausimus, vertėtų prisiminti, kad, netikėta, Civiliniame kodekse palūkanų sąvoka nėra apibrėžta. Teisės teorijoje ir Lietuvos teismų praktikoje pagal atliekamas funkcijas išskiriamos dviejų rūšių palūkanos: palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (pelno palūkanos) ir minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos).
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje pažymima, kad pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį finansavimo gavėjas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą finansavimo sandorio nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sudarytame finansavimo sandoryje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolinta suma – palūkanas.
 
Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami tik dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.
 
Kuo remtis vienašališko finansavimo sandorio nutraukimo atveju?
 
Civiliniame kodekse nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. LAT, aiškindamas pelno palūkanų skaičiavimą, vienašališko finansavimo sandorio nutraukimo atveju, yra atkreipęs dėmesį į du aspektus: 1) pelno palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki finansavimo sandorio pasibaigimo; 2) finansavimo sandorio nutraukimas atleidžia abi šalis nuo finansavimo sandorio vykdymo, tačiau sandorio nutraukimas neturi įtakos sandorio sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sandorio nutraukimo. LAT papildomai pažymėjo, kad finansavimo gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi finansavimo suma mokėjimo tuo atveju, jei kreditorius nutraukia finansavimo sandorį finansavimo gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta pačiame finansavimo sandoryje. Toks aiškinimas atitinka ir pelno palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
 
Taigi, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad LAT pritaria pelno palūkanų, paskaičiuotų po vienašališko finansavimo sandorio nutraukimo, prilyginimo sutartinės civilinės atsakomybės taikymui idėjai, tačiau vėliau pažymi, kad pelno palūkanos po vienašališko finansavimo sandorio nutraukimo nepraranda savo, kaip reikalavimo įvykdyti prievolę natūra, pobūdžio, jeigu finansavimo sandorio šalys dėl jų skaičiavimo iš anksto buvo susitarusios pačiame finansavimo sandoryje. Naudojimasis paskolintais pinigais nesibaigia kreditoriui vienašališkai nutraukus finansavimo sandorį, o kompensuojamosios palūkanos dengia tik minimalius kreditoriaus nuostolius už termino įvykdyti prievolę praleidimą ir dažniausiai negali prilygti pelno palūkanų dydžiui.
 
Kodėl sąžiningas sumoka daugiau?
 
Manytina, kad pelno palūkanas, paskaičiuotas po vienašališko finansavimo sandorio nutraukimo, traktuojant kaip civilinės atsakomybės taikymą finansavimo gavėjo atžvilgiu, susidarytų situacijos, kai finansavimo gavėjui nevykdyti finansavimo sandoriu prisiimtų įsipareigojimų apsimokėtų labiau, nei juos vykdyti. Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, pelno palūkanų norma paprastose vartojimo kredito sutartyse 2018 m. I pusmetį siekė 28,35–33,14 proc. (Vartojimo kredito įstatyme nurodoma, kad pelno palūkanų norma gali siekti iki 75 proc.). Įstatyme nurodoma, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kadangi netesybos ir kompensuojamosios palūkanos atlieka tą pačią funkciją, kompensuojamosioms palūkanoms taikytinos Vartojimo kredito įstatyme nurodytos skaičiavimo taisyklės. Tarkime, šalys sudaro vartojimo kredito sutartį, kuria vartojimo kredito davėjas paskolina vartojimo kredito gavėjui 5 000 eurų 36 mėnesių terminui su 30 proc. metinių pelno palūkanų norma, kuri mokama iki tol, kol visa paskolinta vartojimo kredito suma grąžinama vartojimo kredito davėjui. Vartojimo kredito gavėjas sutartimi prisimtų įsipareigojimų nevykdo ir sutartų mokėjimų neatlieka. Vartojimo kredito davėjas yra priverstas po 3–4 mėnesių nutraukti vartojimo kredito sutartį tam, kad galėtų kreiptis į teismą ir prisiteisti paskolintą pinigų sumą. Jeigu pelno palūkanos, paskaičiuotos po vienašališko finansavimo sandorio nutraukimo būtų traktuojamos sutartinės civilinės atsakomybės taikymu, vartojimo kredito davėjas teisme galėtų reikalauti priteisti tik negrąžintą vartojimo kredito dalį, pelno palūkanas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, netesybas iki sutarties nutraukimo ir netesybas po sutarties nutraukimo, tačiau nedaugiau kaip už 180 dienų, taikant 0,05 proc. normą už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi, vadovaujantis tokiu požiūriu, vartojimo kredito gavėjas, kuris nevykdytų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, mokėtų mažesnes palūkanas ir už trumpesnį laikotarpį nei tas, kuris tinkamai vykdytų sutartimi prisiimtus įsipareigojimus visus 36 mėnesius.
 
Būtina apibrėžti palūkanų skaičiavimo momentus
 
Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina, prieš sudarant finansavimo sandorius, aiškiai ir nedviprasmiškai sutartyje apsibrėžti pelno ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų (arba netesybų) skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentus. Tam, kad vienašališkas finansavimo sandorio nutraukimas nedarytų įtakos pelno palūkanų skaičiavimui, rekomenduotina nusimatyti sąlygą, kad pelno palūkanos skaičiuojamos nuo pinigų išmokėjimo finansavimo gavėjui momento iki tol, kol visa paskolinta pinigų suma grąžinama kreditoriui.




Prenumeruokite naujienlaiškį